Sakalininkystę ir Mongoliją

Sakalininkystę ir Mongoliją sieja labai tolima praeitis.

Jau 1000 m. pr. Kr. žmogus su paukščiu ant rankos plačiosiose stepėse buvo įprastas reginys arba kasdienybė, populiariausias medžioklės būdas. Šiandien tai sudaro daugiau nei 3000 metų.

Laikoma, kad dėka didžiųjų Mongolijos chanų karo žygių sakalininkysė buvo labiausia ištobulinta ir įvaldytos šios medžioklės įmantrybės. Jų metu plėšrieji paukščiai buvo naudojami maisto įsigyjimui ir malonaus laisvalaikio praleidimui tarp kruvinų mūšių.

Marko Polo laikais, jo kelioniu metu, susitikus su didžiuoju chanu Chubilajumi (Čingis Chano anūkas) buvo priskaičiuojama, kad valdovui tarnavo apie 60 oficialių pareigūnų, apie 5000 medžiotojų ir 10000 sakalininkų ir sakalininkystei dirbusių žmonių.

Istoriniuose šaltiniuose sakalininkystė buvo siejama su taikos ir karo reikalais: diplomatija, kraštų užkariavimu ir kolonizacija. 220 m. Pr. Kr. sakalininkystė pasiekė Korėja ir daug vėleliau Japoniją. Kinijos kultūroje ji atsispindėjo daugelyje istorijų, aprašytų literatūroje, poemose, tapyboje, porceliano dirbiniuose, kuriuose buvo vaizduojamas imperatoriškosios šeimos, šalies kilmingųjų ir paprastų žmonių gyvenimas. Kiniškosios sakalininkystės netatsiejamas ryšys su politika ir valdžia. Tai minima rašytiniuose šaltiniuose, kurie datuojami apie 700 m. Pr. Kr. Juose aprašyti sakalininkystės naudojimo būdai ir technika, kuri yra panaši su šių dienų naudojama sakalininkystės technika. Imperatoriškoji šeima (Džou dinastija) savo klestėjimo laikais naudojo medžioklei sakalus, erelius ir vanagus. Juos laikė, ruošė medžioklei ir medžiojo tokiais būdais, kurie yra analogiškai tapatūs šių dienų sakalininkystėje naudojamiems laikymo, parengimo medžioklei ir medžiojimo technikai.

Šie faktai leidžia manyti,kad sakalininkystė atsirado apytiksliai prieš 3000 metų aukščiau aprašytų šalių regione (jei darytume prielaidą, kad sakalininkystė gimimo vieta yra būtent čia).

1900 metais Kinijoje leistuose teisės dokumentuose randama, kad ypatingai didelis dėmesys skiriamas sakalininkystei. Šios sryties įstatymais kaip ir plėšriųjų paukščių saugojimu rūpinosi imperatorius. Medžioklė su paukščiais buvo populiari tiek aristokratijos, tiek paprastų žmonių tarpe. 1912 metais prasidėjęs imperatoriškosios šeimos nykimas turėjo didelę įtaką sakalininkystės kultūrai. Nuosmūkis baigėsi visišku medžioklės su plėšrisis paukščiaias sunaikinimu. Sakalininkystės nykimo priežastimis taip pat galima įvardinti konfliktus liaudyje tarp etninių grupių, net aštuonių skirtingų užsienio šalių intervencija į šalį bei galiausiai praūžę pasauliniai ir civiliniai karai.

Šiandienai išlikusi sakalininkysė dar puoselėjama Hujai, Weir, Naši etninių mažumų tarpe. 1989 m. Kinijoje išleidus laukinės gamtos apsaugos statymą, kurio tikslas buvo retų rūšių, tokių kaip tigrai, meškos, pandos ir t. t. išsaugojimas nuo išnykimo dėl medžiojimo. Dėl šio įstatymo medžioklė su plėšriais paukščiais nebeleistina. Šiandienai žinoma, kad teisiniai apribojimai visiškai nesunaikino žmonių domėjimosi medžiokle su paukščiais. Ji gyva, ja domisi jauni žmonės. Klausimas šiandienia kyla kaip gali būti išsaugota Kinijos sakalininkystės kultūrinis paveldas, turintis šimtmečiais formuotą istoriją ir tradicijas, kokių priemonių reikai imtis, kad Kinijos saklininkystė, kaip kultūrinio gyvenimo dalis neišnyktų.