Dykuminis suopis - Valero

Noriu būti

Nesuklysime teigdami, kad šiandieniniame mūsų gyvenime sąvoka „sakalininkas“ suprantama ne kiekvienam. Padarius nedidelę apklausą ir pabandžius išsiaiškinti, kaip suprantama žodžio sakalininkystė reikšmė, kas yra sakalininkystė, daugeliu atveju neabejotinai išgirstume „nežinau“ arba abstraktų paaiškinimą, kad tai kažkas surišta su paukščiais. Tikėtinas atsakymas, kad sakalininkystė yra medžioklė su plėšriais paukščiais, o tokį apklausos žinovą jau galėtume priskirti prie apklaustųjų, turinčių supratimą apie užduotą klausimą.

Didelė tikimybė, kad ir medžiotojų tarpe pravedus šitokią apklausėlę, daugeliu atveju sulauktume tik kuklaus atsakymo, kad sakalininkystė yra medžioklės būdas ir tiek. Tai neturėtų kelti didelės nuostabos, nes metų metus visa informacija apie sakalininkystę, kurią turėjo ir turi žinoti medžiotojai buvo pateikiama vieninteliame oficialiame vadovėlyje medžiotojams- „Medžiotojo vadovas“. Norinčius gilinti savo žinias šioje srytyje plačiau, tai galėjo daryti tik savarankiškai ieškodami labai šykščių ir ribotų informacijos šaltinių. Šitokiu žinių, informacijos stygiaus priežastimi nebuvo draudimai ar apribojimai. Tai tiesiog istoriškai susiklostęs mūsų krašte supratimą apie medžioklę tiek socialiniu, tiek kultūriniu aspektu. Suformuota ir kolkas pakankamai lėtai bsikeičianti visuomenėje ir dar daugelio medžiotojų tarpe nuomonė, kad medžioklė- materialinė nauda (mėsa) ir tik po to jau sekantis supratimas, kad tai- pomėgis, laisvalaikio praleidimo būdas, kultūros dalis.

Todėl nenuostabu, kad kalbant apie medžioklės būdus, apie jų supratimą, sakalininkystė atsidūrė eilės gale.

Šiuo pamastymu, gal ir būtų galima dėti tašką, kalbant apie sakalininkystės sanpratą visuomenėje. Tačiau šiandieninis informacijos pasaulis nestovi vietoje- spaudoje, literatūroje, televizijoje, internete karts nuo karto šmėkšteli temos, kurios surištos su šia įspūdinga medžiokle. Pasirodęs straipsnis spaudoje, reportažas televizijoje, dokumentinis filmas, filmuota medžiaga, informacija internete, žmogų į sakalininkystę priverčia pažvelgti naujai.

Vien jau žmogaus su paukščiu ant rankos vaizdas prieš akis, daugumai mūsų palieka neišdildomą įspūdį, sukelia naujas mintis ir jausmus. O ką jau bekalbėti, kai pamatai šitokio paukščio skrydį, pačią medžioklę. Nesvarbu kur ir kaip- televizijoje, internete, sustabdytas akimirkas fotonuotraukose- visa tai užgniaužia kvapą, nes tu prisilieti prie kažko naujo apei ką anksčiau tik buvai girdėjęs (plėšrus paukštis medžioja), o štai dabar tai ir išvydai.

Laikai keičiasi. Šiandieniniame gyvenime pasiekiamos informacijos gausa ir įvairovė (gaila, kad daugeliu atveju ne lietuvių kalba) apie šį medžioklės būdą, keičia ir žmonių supratimą, požiūrį į šį mūsuose gan neįprastą reiškinį. Vis dažniau tenka susiduri su žmonėmis, iš kurių lūpų išgirsi „aš noriu būti sakalininku, noriu laikyti paukštį ir medžioti su juo.

Aš noriu būti sakalininku. Kur gauti paukštį, kiek tai kainuoja, kiek daug laimikio aš galėsiu pagauti? Šitokie, dažniausiai besidominčiųjų užduodami klausimai turėtų būti užduodami ne iš karto, o vėliau. Tuo reikėtų pradėti domėtis, atsakius į esminį klausimą, užduotą sau pačiam-ar aš tikrai pasiruošęs tapti sakalininku.

Šitokio pasiruošimo esmė- tai, pirmiausiai, asmeninio gyvenimo kaikurių momentų įsivertinimas. Žinoma, kad kiekvienas norintysis galės įsigyti paukštį, tačiau ar tikrai bus pasiruošęs jo laikymui. Plėšrusis paukštis- tai ne kanarėlė narvelyje, kuriai užtenka tik paberti lesalo, o toliau gali mėgautis jos trelėmis, kai randi tam laiko.

Laikomas medžioklei plėšrus paukštis- ne medžioklinis ginklas, kurį gali pasidėti į seifą ir išsitraukti tik medžioklės dieną. Šiandien yra nuotaika ir noras- medžioju, kažkas nutiko ir praradau gerą ūpą- šautuvą į seifą...išsitrauksiu ginklą kitą kartą, kai „gerai išsimiegosiu“ ir vėl būsiu pasirengęs draugauti su medžioklės deive Medeine. O paukštis ne šautuvas, jo negali „pasidėti“ į seifą iki kito karto, kito savaitgalio.

Reikia neužmiršti, kad paukštis- tai gyvybė, kuria turi rūpintis kasdien. Rasti laiko ne tik maitinimui, bet ir sveikatos būklės stebėjimui, skraidinimui, būvimui kartu. Visa tai tampa tavo gyvenimo dalimi. Turi pats sau atsakyti- ar gali sau tai leisti?

Būtų didelė klaida nepaminėti, kad norintysis turi įsivertinti ir savo žinias apie paukščio anatomija, fiziologiją, biologiją. Ar jų turi pakankamai? Jeigu jų trūksta, ar būsi pasiruošęs „neakivaizdinėms“ studijoms.

Kažkuria tai prasme paukščio laikymą būtų galima sulyginti su medžioklinio šuns laikymu. Būtent medžioklinio, o ne dekoratyvinio, nes jo paskirtis- medžioti, išmokyti jį medžioti ir medžioti su žmogumi.

Panaši sutuacija ir su paukščiu, tik išmokti medžioti turi pats medžiotojas. Plėšriam paukščiu medžioklė įgimta. Tai jo maitinimosi būdas.

Žmogus, nusprendęs laikyti paukštį, turi įsivertinti ir laikymo tikslą. Laikys plėšrų paukštį tik tam, kad galėtų puikuotis prieš aplinkinius turima „egzotika“ ar laikis tam, kad galėtų mėgautis sakalininkyste..

Drąsiai galima teigti, kad tik atsakius sau pačiam į aukščiau užduotus klausimus,tik įsivertinus asmenines galimybes, gali nuspręsti- nori ar jau nebenori būti...

Teisingo sprendimo pasirinkimui svaria motyvacija gali tapti ant rankos laikomo ar nuo piršrinės skrydžiui paleidžiamo plėšriojo paukščio reginys. Visą tai dar labiau sustiprina perpasakojami liudininkų matyti vaizdai.

Saulėtoje pievoje sėdintis žmogus ir skaitantis knygą, kai jo sakalas virš savo šeimininko gerą pusvalandį „kabo“ ore ir niekur nedingsta.

Sakalininko išvedamas „pasivaikščioti“ paukštis iš namų į pamiškę už gyvenvietės ir skraidinamas iki tos akimirkos, kai svetimo žmogaus akimis jis dingsta iš akių- pabėga, o po pusvalandžio grįžus į kiemą, randi jį tupinti prie namo augančiame medyje ir laukiančio grįštant tavęs.

Kai medžioklėje paleistas nuo rankos apskrenda didžiulį lauką ir nesileidžia pavagiamas atsiradusio vėjo gūsio, o tiesiog grįšta atgal ant rankos.

Visa tai pasiekiama ne epizodišku,o pastoviu, kasdieniniu bendravimu su laikomu paukščiu, noru ji pažinti, jo mokymu ir kartu mokymusi viso to patie pačiam. Tai drąsiai būtų galima priskirti gyvenimo būdui.

Jei aukščiau išdėstyti pamastymai neatgrąsė nuo tos slaptos minties, nuo noro pabandyti tapti sakalininku, tuomet verta bandyti.

Yra daug žmonių (ne vieną jų pažįstu ir aš), kurie šia mintimi (noru būti sakalininku, laikyti paukštį, medžioti su juo) gyvena, bet dėl vienokių ar kitokių asmeninių aplinkybių negali užsiimti tuo. Šie žmonės nelaidoja savo svajonių. Jie tiesiog gyvena, sulaukia palankaus momento ir tampa sakalininkais. Tiesiog kantrybė, viltis ir didelis noras vieną gražią dieną tampa realybe ir „aš noriu būti sakalininku“ virsta „aš esu sakalininku“.