Dykuminis suopis - Valero

Dykuminis suopis (Parabuteo unicinctus)

Telefonu man paskambino pažįstamas sakalininkas Valero ir pakvietė vykti į triušių medžioklę. Valero turi dykuminio suopio patelę su kuria sėkmingai medžioja triušius. Kad skaitantiesiems nekiltų klausimų „kokių dar triušių medžioklė?“, paaiškinu, kad visas aprašomas veiksmas vyko Ispanijoje, todėl ir buvau pakviestas būtent į triušių, o ne kiškių medžioklę. Ispanijoje yra pakankamai daug triušių, kurie laikosi įvairiausiose vietovėse, savo gyvenamąsias vietas įsirengia urvuose, po žeme ir yra daug mažesni už mūsų lietuviškus kiškius.

Sutartu laiku šeštadienį, septintą valandą ryto, susitikome viename iš mūsų miestelio barų, iš kur vykome į Valeros namus pasiimti paukščio ir šeško Čia sakalininkai šeškus naudoja kaip medžioklės pagalbininkus - triušiams išvaryti iš urvų. Aštuntą valandą buvome medžioklės vietoje, kur mūsų jau laukė du Valeros pažįstami sakalininkai. Pasisveikinę ir trumpai paplepėję pradėjome medžioklę. Tiesa, aš „medžiojau“ su video kamera ir foto aparatu, nes tuo metu dar neturėjau jokio paukščio.

Dykuminis suopis savo elgesiu įdomus tuo, kad galimos kolektyvinės medžioklės, kai vienu metu ant medžiojamo grobio galima paleisti iš karto du, tris ar net daugiau paukščių ir jie medžiodami nesipeša tarpusavyje.

Medžiotojai užima atitinkamas vietas, mėgindami atspėti, iš kurio urvo labiausiai tikėtina, kad išbėgs triušis (urvai didžiuliais požeminiais labirintais būna sujungti tarpusavyje ir triušio išlindimo vietos pasirinkimas labai platus). Įleidžiamas į urvą šeškas, išbėgus triušiui, paleidžiami visi paukščiai, grobį sugauna greičiausias ir stipriausias paukštis. Sakalininko medžioklės sėkmę taip pat nulemia geros pozicijos pasirinkimas. Būna atvejų, kai iš vieno urvo išskuodžia net keletas triušių... Taigi, Ispanijoje tikrai negalima skųstis šių ilgaausių trūkumu, jų yra daug.

Pabaigus „urvų reviziją“ vienoje vietoje, buvo sugaunamas šeškas ir traukiama į kitą vietą. Tiesa, kiekvienas medžiotojas turėjo po šešką, o vienas iš jų net du. Šeškus į urvus leido paeiliui, taip duodami pailsėti jau pavargusiems „varovams“.

Palyginti su kitomis mano medžioklėmis, kuriose esu buvęs, ši truko trumpai. Nors veiksmas vyko rugsėjo mėnesį, po pusryčių jau buvo pakankamai karšta ir paukščiai pasidarė tingūs, „nebedirbo“ taip gerai, todėl teko traukti į namus.

Dykuminis suopis, arba čia, Ispanijoje, vadinamas Halcon Harris, yra jaukus ir ramus paukštis, laisvėje galintis gyventi ir medžioti grupėmis. Vis dėlto, jei lyginsime su mūsų vištvanagiu, tai Harris labai lėtas paukštis. Kažkada teko mokinti vištvanagio patelę ir medžioti su ja kiškius. Medžioklė skirtinga ne tik dėl paukščių lėtumo ar greitumo, bet taip pat ir dėl to, kad mūsų kiškiai palyginti su ispanų triušiais yra tikri „monstrai“, ir vištvanagiui, kad sugauti tokį kiškį, reikėdavo gerokai daugiau pavargti. Be to, atvirame lauke kiškiui nelabai kur būdavo pasislėpti ar pasprukti lyginant su ispaniškuoju triušiu, kuris gali kaip pelė perbėginėti iš urvo į urvą, esantį vos už kelių žingsnių. Buvo galima žavėtis gana ilgu ir gražiu paukščio skrydžio ir medžioklės reginiu.. Pamenu tuos kiškių triukus, kai vanagui atakuojant lietuviškąjį ilgaausį, šis mėgindamas išsisukti, iššokdavo beveik į dviejų metrų aukštį. Tikrai juokingai visa tai atrodė.

Su Harriu medžioklė trumpesnė ir nuobodesnė. Paukštis dėl savo lėtumo turėjo mažiau laiko pačiupimui. Be to plati urvynų sistema triušiui suteikdavo pranašumą prieš jo medžiotojus, kad staiga išlindus vėl galima greitai pasislėpti.

Šitoje medžioklėje daug triušių paspruko, bet vistiek buvo smagu.